Ketvirtadienio popietę Italijos institucijos pranešė, kad naktį iš antradienio į trečiadienį centrinei Italijai smogęs žemės drebėjimas nusinešė mažiausiai 247 gyvybes, tačiau manoma, kad šis skaičius išaugs. Šimtai žmonių buvo sužeisti, o keli tūkstančiai liko be namų arba namai taip pažeisti, kad nesaugu į juos įžengti.
Itin nukentėjo Amatričės miestelis, kurio pavadinimas gerai žinomas visoje Italijoje: beveik kiekvienoje užeigoje galima rasti makaronų patiekalą, kuris paruoštas pagal Amatričėje naudojamą receptą. Be to jis yra greta Apeninų kalnų, tad vasarą daug žmonių čia atvyksta vienai ar kitai savaitei pasivaikščiojimams ar tiesiog pabūti kalnų papėdėje. Be to, ateinantį savaitgalį buvo numatyta miestelio šventė, tad daug žmonių atvyko iš anksto, planuodami sudalyvauti joje.
Ketvirtadienio duomenimis Amatričėje žuvusių žmonių skaičius pasiekė 184. Tarp jų yra „Viešpaties tarnaičių“ svečių namų gyventojai ir darbuotojai. Šiuose namuose vasara buvo priimami seneliai, o jais rūpindavosi vienuolės. Vyrų dalyje buvo 27 asmenys, bet, rodos, ši pastato dalis išlaikė žemės drebėjimą, o moterų dalis įgriuvo: tarp aukų keturios čia poilsiui atvykusios senos moterys ir trys vienuolės – Cecilija, Agota ir Ona. Dar trys seserys išsigelbėjo. Viena iš jų, iš Albanijos kilusi Marjana, gyvenanti vienuolyne Romoje, bet vasarai nuvykusi padėti seserims į Amatričę, žinių agentūrai SIR papasakojo apie dramatišką naktį: kai jau išsiuntė atsisveikinimo žinutę, manydama, kad žus, buvo išgelbėta.
Pasak jos, ji pabudo, kai aplink viskas buvo pradėję griūti, pro langą pamatė bėgiojančius žmones, paskubomis apsirengė. Ieškodama šiokios tokios apsaugos, palindo po lova, kvietėsi pagalbos, ir pagalvojusi, kad liko gyventi paskutinės akimirkos, spėjo išsiųsti atsisveikinimo žinutę savo artimiesiems. Kaip tik tada išgirdo balsą: tai buvo jaunas vaikinas iš Kolumbijos, dirbęs slaugytoju vienoje senelių šeimoje. Jis ją pakėlė ir išvedė iš kambario, kaip paaiškėjo vėliau, pavojingiausiu metu padėjo išnešti ir vieną senelę, kuri negalėjo paeiti. Jie išgirdo dar dviejų moterų vienuolių balsus, bet patys nesugebėjo jų išvaduoti, pakelti lūženų – tai padarė už valandos atskubėjęs gelbėtojas.
Mirties akivaizdoje, pasakojo sesuo Marjana, „jaučiau troškimą gyventi ir nepasiduoti. Bet matant, kad aplink nieko nėra ir praradus viltį, pirmas dalykas atėjęs į galvą buvo brangiausi žmonės. Taip pat perkračiau savo gyvenimą ir pamačiau, kad pasirinkimas jį skirti kitiems buvo vienintelis, kurį vertėjo padaryti. Ir kaip tik tą akimirką išgirdau vaikino balsą, kviečiantį mane, ir tame balse išgirdau Dievo balsą, kuris kvietė į gyvenimą – „dar turi gyventi““.
Kodėl išgelbėta ji, o ne kitos seserys? Su ašaromis akyse sesuo Marjana pasakė, kad tikrai ne todėl, kad buvo šventesnė už jas. „Dievas nežiūri į mūsų ištikimybės jo įsakymams tobulumą, bet yra meilė ir gailestingumas“, tokia mintis jai ateina mąstant apie skausmingą patirtį.
„Ir mes, žmonės, esame padaryti vienas kitą mylėti ir padėti kitam. Tokiose tragedijose pasirodo tai, kas yra žmogus, nepaisant jo religijos, kultūros, asmeninio gerumo. Paimkime mane. Nesu geresnė už žmones, kurie neišgyveno. Išsigelbėjau. Kodėl? Dabar to neklauskite, nes nežinau atsakymo. Bet anksčiau ar vėliau suprasiu, Dievui patinkant, ko Jis nori iš manęs“, - sakė sesuo Marjana.
Vatikano radijas
